Š. m. rugsėjo 14 d. IV-V-VI klasių mokinių lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos pamokos vyko už mokyklos ribų. Minėjome Petro Mockevičiaus tragiškos žūties 95-ąsias metines. Tai žymus Vidugirių kaimo sūnus, knygnešys, mokytojas, šaulys, poetas. Tai mūsų dviejų mokinių giminaitis. Viktorijos Grigutytės proprosenėlio brolis ir Viktoro Jankausko prosenėlės brolis. Su moksleiviais nuvykome prie Grigučių sodybos. Ten buvusi P. Mockevičiuis gimtinė, kur 2012 m. įmūryta atmintinė lenta. Nors ruduo, bet prie paminklinės lentos žydi gėlės, žaliuoja krūmai. Su mumis susitiko sodybos šeimininkai Birutė ir Jonas Grigučiai, kurie mielai pasidalino žiniomis apie savo giminaitį. Petras Mockevičius tai Birutės senelio brolis. Jie esą dėkingi savo kaimiečiui Antanui Stoskeliūnui, kuriam kilo mintis pagerbti jų giminaitį, skirti jam atmintinę lentą. Jis taip pat parodė kapavietę Lazdijų kapinėse. Grigučiai buvo nuvykę į kaimelį netoli Baltarusijo sienos Sventijanską, kuriame žuvo jų giminaitis, bet žuvimo vietos nerado, nėra jokios atminimo lentos. Tai labai gražus kaimas, kur Baltosios Ančos upė įteka į Nemuną. P. Mockevičius dirbo korespondentu ir  ant arklio su draugu nuvyko į Sventijanską, kur vykdavo kovos lenkų partizanų su lietuvių miliciją. Čia ir žuvo P. Mockevičius. Jo draugas suspėjo pasislėpti, o jį pasiekė lenkų partizanų kulka. P. Mockevičius iškilmingai palaidotas Lazdijų kapinėse. Birutė pasakojo, kad giminaitis buvo mokytas, įkūrė lietuvišką mokyklą Lumbiuose, mokėjo groti, kūrė eilėraščius.

            Apie savo giminaitį pasidomėjo ir Viktoras Jankauskas. Jam apie pramočiutės brolį pasakojo močiutė Birutė Jankauskienė. P. Mockevičius turėjo tris brolius ir dvi seseris Magdę ir Onutę. Magdė ištekėjo už Jurgio Jankausko, tai ji yra Viktoro prosenelė. Petro brolis Vincas vieną kartą susapnavo blogą sapną. Ryte atėjo kaimo saltyšius ir davė jam šaukimą į karą. Vincas išėjo iš namų ir daugiau nieks jo nematė. Nieks nežino, kas su juo atsitiko, kur žuvo, kur palaidotas. Petras Mockevičus buvo mokytojas ir knygnešys. Sakoma, kad jis turėjo Latvijoje draugę. Gal jai ir skirti kai kurie eilėraščiai...  (savo senelės pasakojimus užrašė Viktoras)

            Aplankėme P. Mockevičiaus kapą Lazdijuose. Kapas gražiai sutvarkytas, kryželis perjuostas trispalve. Čia musų gidu buvo mūsų mokinių Viktorijos, Jokūbo, Lidijos ir Manto senelis Antanas Stoskeliūnas. Jis domisi savo krašto, ypač savo kaimo praeitimi, jo žmonėmis. Tai jis moksleivius nuvedė prie P. Mockevičiaus kapo, pasidalino savo žiniomis apie Vidugirių kaimo šviesuolį. Pabrėžė, kad jei ne tokie ryžtingi ir savo gyvenimą bei gyvybę aukoję žmonės, kaip Petras Mockevičius, tai gal mes dabar nekalbėtume savo gimtąja kalba. Tai jie kovojo už laisvą Lietuvą, už savo kalbą.  Šią darganotą vėjuotą rugsėjo dieną Lazdijų kapinėse staiga nušvito saulė, nutilo vėjas. Atrodė, kad ir gamta nori pagerbti mūsų kraštiečio atminimą. Šeštokės Aneta, Diana ir Lidija paskaitė kelis P. Mockevičiaus eilėraščius. Ant kapo uždegėme žvakutę, padėjome gėlių.

            Įgytomis žiniomis pasidalinome su likusiais mokykloms bendruomenės nariais, rugsėjo 18 d. surengdami minėjimą skirtą Petro Mockevičiaus tragiškos žūties 95-ąsioms metinėms.

            Nuoširdžiai dėkojame Birutei ir Jonui Grigučiams bei Antanui Stoskeliūnui už pagalbą pravedant šias nepaprastas pamokas.

Gražina Kibyšienė