Išaušo, prašvito gražioji diena! Mūsų valstybės gimtadienis. Tai jau šimtas ir keturi metai praėjo, bet mes vis atsimenam, mes švenčiame labai iškilmingai. Nuo pat ryto lydėjo mus žodžiai: "Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn...". Mes buvome, mes esame ir mes būsime! Tegul šiuos žodžius išgirsta pats Aukščiausiasis ir tegul jie išsipildo. 
Kaip gražu, kai mūsų patys mažiausi mokinukai, iš savo tyriausios širdelės išsako meilę tėvynei, gimtajam kraštui. Pasipuošę tautiniais rūbais dainuoja daineles ir suka ratelius. Mūsų mokyklos mažasis mokinukas - Norbertas, paėmęs akordeoną, pagrojo dainą "Žemei Lietuvos, ąžuolai žaliuos...". Ir skamba tos dainos su didžiai prasmingais žodžiais, net širdžiai gera, net miela. Visi žiūrovai lingavo ir žiūrėjo į ateitį su viltimi, kad mes tikrai išliksim.
Šventės metu skambėjo lietuviškas žodis, daina... Sugiedojome Lietuvos himną, iškilmingai sustoję prie mūsųTrispalvės, tarsi norėdami prie jos prisiglausti, prisiliesti ir jos šviesoje pasišildyti. Daug prasmingų žodžių nuaidėjo...
Mokyklos direktorė pasveikino visus susirinkusius ir palinkėjo šviesaus rytojaus. Tad lai gyvuoja mūsų tėvynė dabar ir visada!